Ana, Vaitholo rūmai, 1540 m. sausio 11 d.

Tai nuostabi diena, aš jaučiuosi tikra karalienė. Sėdžiu karališkoje ložėje, savo, karalienės, ložėje neseniai Vaithole pastatytoje sarginėje, o apačioje, turnyro aikštėje, susirinko pusė Anglijos aukštuomenės, kartu su didikais iš Prancūzijos ir Ispanijos, kurie taip pat nori parodyti drąsą ir pelnyti mano palankumą.

Taip, mano palankumą. Nors širdyje tebesu Ana Klevietė, ne gerbiamiausia, gražiausia ar mieliausia iš Klevo merginų, visi mato naująją Anglijos karalienę, ir aš pati negaliu atsistebėti, kad karūna daro mane daug aukštesnę ir gražesnę.

Nauja suknelė taip pat prideda pasitikėjimo savimi. Ji siūta pagal anglų stilių, ir nors jaučiuosi pavojingai apsinuoginusi su gilia, jokiu muslinu iki smakro nepridengta iškirpte, bent jau neišsiskiriu iš kitų damų ir neatrodau naujokė rūmuose. Netgi mano gobtuvas prancūziškas, nors ir pastumtas į priekį, kad paslėptų plaukus. Jis lengvutėlis, vos tvardausi nesukiojusi galvos ir nekvatojusi iš laisvės pojūčio. Nenoriu atrodyti labai pasikeitusi, palaido elgesio. Motiną siaubingai sukrėstų mano apsirengimas, o aš netrokštu nuvilti nei jos, nei savo šalies.

Jauni vyrai jau prašo mano malonės joti arenoje, žemai lenkiasi ir žvelgia į mane šiltomis akimis. Aš kruopščiai saugau savo orumą, tad malonę suteikiu tik tiems, kurie yra mėgstami karaliaus arba kurie joja už jį. Ledi Ročford šiuose reikaluose yra gera patarėja, ji padės man išvengti pavojaus ką nors įžeisti, o dar labiau — sukelti skandalą. Niekada nepamirštu, kad Anglijos karalienė turi būti aukščiau paskalų ir flirtavimo. Nepamiršau, jog per vieną riterių turnyrą, tokį kaip šis, vienas jaunuolis po kito nešė karalienės nosinaitę ir dienai baigiantis abu buvo apkaltinti svetimavimu, o pati karalienė baigė dienas ant budelio trinkos.

Šitas dvaras nebeprisimena to, nors teisme liudiję ir mirti ją pasmerkę žmonės šiandien stovi saulėkaitoje, šypsosi, nurodinėja riteriams. Tie, kurie išvengė liūdno likimo, kaip Tomas Vajetas, šypsosi man, lyg nebūtų matę šiame soste sėdėjusių kitų trijų moterų.

Arena pažymėta dažytų lentų juostomis ir stulpais, nuteptais Tiudoro žalios ir baltos spalvos dryžiais. Ant stulpų plevėsuoja vėliavos. Čia susirinkę tūkstančiai išsipuošusių ir pramogos ištroškusių žmonių. Žmonės garsiai giria savo gaminius, mergaitės prodainiu siūlo gėles, žvanga monetos sukirtus rankas per lažybas. Miestelėnai sveikina mane, vos tik pasisuku jų pusėn. Kai pakeliu ranką, pastebėjusi jų dėmesį, žmonos ir dukterys moja man nosinaitėmis ir šaukia: „Geroji karalienė Ana!” Vyrai svaido į orą savo kepures ir šaukia mano vardą, o kilmingųjų, specialiai turnyrui atvykusių į Londoną nusilenkti ir pristatyti savo damas srautas prie mano ložės neišsenka.

Arena kvepia tūkstančiais puokštelių, prisegtų prie atlapų, ir šviežiai suplūktu švariu smėliu, kuris arkliams pasileidus šuoliu, atsistojus piestu ar pasisukus pažyra aukso čiurkšlėmis. Riteriai su nušveistais taip, jog tviska it sidabras, gausiai išgraviruotais ir tauriaisiais metalais puoštais šarvais atrodo didingai. Jų vėliavnešiai laiko specialiais šūkiais siuvinėtas nuostabaus šilko vėliavas. Ne vienas riteris yra užsimaskavęs, nuleidęs antveidį ir pasivadinęs kokiu nors keistu ar romantišku vardu. Kai kuriuos lydi bardai, graudžiai apdainuojantys tragišką jų istoriją. Bijojau kautynių, kuriose nieko nesuprasiu. Laimė, patyriau neapsakomą malonumą stebėdama, kaip išdidžius raitelius nešantys nuostabūs žirgai renkasi į areną, ir tūkstantinės minios sveikina visus dalyvius.

Prieš pradėdami kovas riteriai apeina ratą, o arenoje jų garbei vaidinamas gyvasis paveikslas. Pats karalius išeina į scenos vidurį, apsirengęs kaip Jeruzalės kunigaikštis, o jį lydi ilgiausiomis melsvo šilko sukniomis pasipuošusios mano svitos damos, įriedančios arklio traukiamu vežimu. Matau, kad jos vaizduoja jūrą, bet ką konkrečiai, man nesuvokiama. Katerina Hovard stovi priekyje, nuo saulės akis prisidengusi ranka, ir akinančiai šypsosi. Ji tikriausiai vaidina žvalgę undinėlę ar kažką panašaus, gal sireną. Balto muslino draperija, kuria mergina apsigaubusi ir kuri galėtų reikšti jūros putą, netyčia nusmuko nuo dailaus jos peties. Atrodo, kad Katerina nuoga išnyra iš jūros.

Kai geriau išmoksiu kalbą, pakalbėsiu su ja, kad vertėtų labiau saugoti savo vardą ir būti kuklesnei. Jos mama mirė anksti, o tėvas, nerūpestingas išlaidūnas, gyvena Kalė. Džeinė pasakojo, kad merginą augino netikra senelė, todėl galbūt nebuvo kam ją įspėti, jog karalius netoleruoja netinkamo elgesio. Šiandien taip apsirengti galima, nes tai vaidinimo dalis, bet leisti šitaip nuslysti suknelei ir apnuoginti liekną baltą nugarą yra labai nepadoru.

Damos pašoka arenoje, o tada nusilenkusios palydi karalių į mano ložę. Henrikas atsisėda šalia manęs. Nusišypsau ir paduodu jam ranką, lyg tai būtų vaidinimo dalis. Minia suriaumoja iš pasitenkinimo, pamačiusi, kaip karalius paima ir pabučiuoja mano pirštus. Dabar mano eilė šypsotis, nusilenkti jam ir pakviesti jį į milžinišką sutvirtintą sostą, stovintį aukščiau už manąjį. Ledi Džeinė pasirūpina, kad jam būtų patiekta vyno ir užkandžių, tada karalius linkteli man, jog galiu atsisėsti šalia jo.

Kai juodais šarvais vilkintys vyrai įjoja į areną, nešdami jūros mėlio vėliavą, šokėjos pasišalina, ir aš suprantu, jog tai buvo Neptūno banga ar kažkas panašaus. Jaučiuosi labai nejaukiai visko nesuprasdama, bet tai nėra labai svarbu, nes kai riteriai apjos ratą, šaukliams skelbiant jų titulus, ir minia pasveikins šaukimu, prasidės turnyras.

Minios susigrūdo ant pakylų, vargingesni sulindo į tarpus. Kaskart, kai prie manęs prijodavo riteris pristatyti savo herbą, pasigirsdavo pritariantis minios riaumojimas: „Ana! Ana Klevietė!” Stovėdama šypsausi ir atsidėkodama mojuoju, neįstengdama suprasti, kuo galėjau pelnyti tokį publikos pripažinimą, bet jaučiuosi nuostabiai žinodama, jog Anglijos žmonės priėmė mane taip lengvai ir paprastai, kaip aš palinkau į juos. Karalius atsistoja prie manęs ir visiems matant paima mane už rankos.

— Puikiai atlikta, — tarsteli man ir išeina iš ložės. Žiūriu į ledi Džeinę, ar sekti jam iš paskos. Ji purto galvą. „Jis eina pasikalbėti su riteriais, — paaiškina man. — Ir damomis. Likite čia.”

Atsisėdu į savo vietą ir pamatau karalių savo ložėje priešais mane. Jis moja man, aš mojuoju jam. Jis atsisėda, po kelių sekundžių atsisėdu ir aš.

— Jau esate mylima, — tyliai ištaria lordas Lailas angliškai, ir aš bandau suvokti, ką jis nori pasakyti.

— Kodėl?

— Nes esate jauna, — šypsosi jis. Palaukia, kol linktelsiu, kad supratau. — Žmonės linki jums susilaukti sūnaus. Nes esate graži, šypsotės ir mojate jiems. Jiems reikia gražios, laimingos karalienės, kuri padovanotų sūnų.

Aš gūžteliu išgirdusi, kaip lengva šitiems savotiškiems žmonėms įtikti. Jeigu jiems užtenka, kad esu laiminga, bus paprasta. Dar niekada gyvenime nebuvau tokia laiminga. Ir taip toli nuo motinos nepasitenkinimo bei brolio pagiežos. Esu savarankiška moteris, radau savo vietą ir draugų. Esu didžiulės šalies, kuri, manau, dar labiau suklestės ir įgaus daugiau valdžios, karalienė. Henrikas, matau, yra įnoringas nervingo dvaro šeimininkas, bet ir čia galiu kai ką pakeisti. Galiu suteikti dvarui reikalingo stabilumo, galbūt net galėsiu išmokyti karalių kantrybės. Įsivaizduoju savo gyvenimą čia, įsivaizduoju save karaliene. Žinau, kad sugebėsiu. Šypsausi lordui Lailui, kuris pastarosiomis dienomis nutolo nuo manęs ir atrodo kaip nesavas.

— Ačiū, — atsakau. — Aš tikiuosi.

Jis linkteli.

— Kaip jūs? — klausiu, rinkdama žodžius. — Laimingas?

Jį mano klausimas nustebina.

— E... taip. Taip, jūsų didenybe.

Paieškau reikalingo žodžio.

— Jokių problemų?

Akimirką pamatau, kaip jo veidu nuslenka baimės šešėlis, kaip jis svarsto, ar man atsiverti. Paskui viskas dingsta.

— Jokių problemų, jūsų didenybe.

Matau, kaip jo žvilgsnis nuklysta kitapus arenos, kur sėdi karalius. Jam kažką į ausį kužda lordas Tomas Kromvelis. Aš žinau, kad dvaras visuomet susiskaldęs į frakcijas, kad karaliaus palankumas tai ateina, tai vėl dingsta. Veikiausiai lordas Lailas kuo nors įžeidė karalių.

— Žinau, kad esate geras mano draugas, — sakau.

Jis linksi.

— Tesaugo jus Dievas, jūsų didenybe, kad ir kas nutiktų, — atsako lordas ir pasitraukia nuo mano sosto į ložės gilumą.

Aš stebiu, kaip karalius pakyla ir išeina į ložės priekį. Pažas prilaiko jį, kad nereiktų remtis raiša koja. Jis iškelia virš galvos didžiulę savo šarvinę pirštinę. Minia nuščiūva, visų akys į jį, didingiausią karalių, žmogų, kuris padarė save karaliumi, imperatoriumi ir popiežiumi. Patraukęs visų dėmesį, Henrikas išmintingai nusilenkia man ir parodo į savo pirštinę. Publika pritariančiai sugriaudėja. Man leidžiama pradėti turnyrą.

Pakylu nuo sosto su aukso baldakimu virš galvos. Abipus sienos kabo žaliai baltos Tiudorų spalvų užuolaidos su mano inicialais ir kryžiumi. Visų kitų karalienių inicialai matyti tik išvirkščioje pusėje. Sprendžiant pagal šią dieną, kitų karalienių net ir nebuvo — tiktai aš. Dvariškiai, pavaldiniai, karalius — visi susimokė pamiršti ankstesniąsias valdoves, ir aš jiems nepriminsiu jų. Šitas turnyras skirtas man, lyg pirmajai Henriko žmonai.

Iškeliu ranką, ir visa arena nutyla. Sviedžiu pirštinę. Abipus susirėmimo linijos pentinams įsikirtus į šonus, iš vietos šoka žirgai. Du raiteliai dunda vienas į kitą. Jojantis iš kairės, lordas Ričmanas, nuleidžia savo ietį vėliau, todėl geriau nusitaiko. Pasigirsta driokstelėjimas tarsi jaučiui rėžusis į medį. Ietis pataiko priešininkui tiesiai į antkrūtinį, vyras surinka ir kūlvirsčių nukrenta nuo žirgo. Lordas Ričmanas nujoja į linijos galą, ginklanešys pagauna jo žirgą. Pakėlęs antveidį nugalėtojas pasižiūri į nublokštą į smėlį varžovą.

Ledi Lail aikteli ir atsistoja.

Jaunuolis nerangiai, sverdėdamas keliasi.

— Jis sužeistas? — pusbalsiu klausiu ledi Ročford.

Ji įdėmiai žiūri.

— Gali būti, — atsako patenkinta. — Čia žiaurus sportas. Jis žinojo, kuo rizikuoja.

— Ar čia yra... — Aš nežinau, kaip angliškai daktaras.

— Jis eina, — parodo ledi Džeinė. — Nesužeistas.

Kai nuėmė šalmą, pamatėme baltą kaip popierius jauną veidą. Tamsiai rudi plaukai nuo prakaito prilipo prie skruostų.

— Tomas Kulpeperis, — pristato man ledi Ročford. — Tolimas mano giminaitis. Dailus jaunuolis. — Klastingai nusišypsojusi priduria: — Ledi Lail parodė jam savo palankumą, tarp damų jis turi smarkuolio reputaciją.

Šypsausi jaunuoliui, kai šis sverdėdamas paeina prie karalienės ložės man nusilenkti. Ginklanešiui tenka prilaikyti ranka, kad jis galėtų atsitiesti.

— Vargšas berniukas, — sakau. — Vargšas berniukas.

— Man garbė kristi dėl jūsų garbės, — atsako jis. Žodžiai sunkiai suprantami, nes prie lūpos prakirsta. Jis pribloškiančiai gražus, todėl net man, užaugintai griežčiausios motinos, staiga kilo noras išsivesti jį iš arenos ir nuprausti.

— Jums leidus, vėl josiu už jus, — sako Tomas Kulpeperis. — Galbūt net rytoj, jeigu galėsiu sėsti ant žirgo.

— Taip, tik atsargiau, — atsakau.

Jis padovanoja man liūdną šypseną, nusilenkia ir pasitraukia į šalį.

Kai klibikščiuoja iš arenos, pirmos dvikovos nugalėtojas lėtai apjoja ratą aukštai iškėlęs ietį ir mėgaudamasis pasveikinimais tų, kurie statė už jį. Grįžteliu į damas: ledi Lail spokso į vaikiną lyg jį dievintų, o Katerina Hovard, nuleidusi gobtuvą ant kostiumo, spitrija jį iš ložės gilumos.

— Pakaks, — sakau. Man reikia išmokti vadovauti savo damoms. Jos privalo elgtis taip, kad būtų patenkinta mano motina. Anglijos karalienė ir jos damos turi būti nepriekaištingos. Juolab nereikėtų visoms trims spoksoti į dailų jaunuolį. — Katerina, tuojau eik persirengti. Ledi Lail, kur lordas jūsų vyras?

Jos abi tūpteli, Katerina išsmunka. Aš atsilošiu savo soste, kai į ratą įjoja dar viena varžovų pora. Šį kartą tenka išklausyti labai ilgą lotynišką poemą, ir mano ranka nuslenka į kišenę, kurioje čeža laiškas. Jis nuo Elžbietos, šešerių metukų princesės. Aš skaičiau laiškelį tiek kartų, kad tikrai suprantu viską, moku mintinai kiekvieną žodelį. Ji pažada mane gerbti kaip karalienę ir paklusti man kaip savo motinai. Man norisi verkti dėl jos, mažos mergytės, sukūrusios šias orias frazes ir perrašinėjusios jas tol, kol raštas tapo dailus kaip karaliaus raštininko. Ji tikisi atvykti į rūmus, o aš manau, jog jai atsirastų vieta mano svitoje. Turiu kambarinių, ne ką vyresnių už ją, be to, man būtų nepaprastai malonu turėti Elžbietą šalia savęs. Juk ji gyvena vienui viena, tik su guvernante ir aukle. Juk karaliui būtų geriau, kad ji gyventų šalia, prižiūrima karalienės?

Pasigirsta trimitai, aš pakeliu akis ir pamatau, kaip raiteliai prasiskiria ir saliutuoja raišuojančiam į mano ložę karaliui. Pažai šoka atverti durų, kad jis galėtų užlipti laipteliais. Dviem vyrams tenka kilstelėti karalių. Užtektinai jį pažįstu, kad suprasčiau, jog toks pažeminimas matant visai miniai sugadins jam nuotaiką. Jis jaučiasi sumenkintas, todėl labiau už viską trokšta pažeminti ką nors kitą. Atsistoju ir nusilenkiu jį pasitikdama. Niekada nežinau, ar man ištiesti ranką, ar pasilenkti į priekį, jeigu jis norėtų mane pabučiuoti. Šiandien, prieš minią, kuriai patinku, jis prisitraukia mane ir pabučiuoja žmonėms džiūgaujant. Jis šioje srityje nepranokstamas — visada daro tai, kas patinka miniai.

Henrikas atsisėda, atsisėdu greta.

— Kulpeperis gavo stiprų smūgį, — taria jis.

Gerai nesupratusi nieko neatsakau. Stoja nejauki tyla, kurią nutraukti mano eilė. Aš suku galvą, kad ištarčiau ką nors taisyklinga anglų kalba. Galiausiai paklausiu: „Jūs — riterių turnyrų mėgėjas?”

Veidas, kurį jis atsuka į mane, toks grėsmingas, antakiai taip suraukti, kad beveik nematyti įsiutusių mažų akyčių. Akivaizdu, kad pasakiau kažką labai užgaulaus ir jį giliai įžeidžiau. Aikteliu nesupratusi, kuo galėjau taip jį užrūstinti.

— Atleiskite man, — lemenu.

— Ar aš mėgėjas? — su kartėliu pakartoja jis. — Taip, didelis mėgėjas, bet padėčiau galvą, šitaip šlubuodamas iš skausmo, kurį kelia ta kasdien mane vis labiau nuodijanti žaizda, nuvarysianti mane į kapus. Galbūt net po kelių mėnesių. Man kankynė eiti, kankynė stovėti, kankynė joti, bet nė vienas mulkis to nesupranta.

Ledi Lail žingteli į priekį.

— Sere, jūsų prakilnybe, karalienė norėjo paklausti, ar jums patinka stebėti turnyrą? — išberia ji. — Ji nenorėjo jūsų užgauti, jūsų prakilnybe. Ji mokosi mūsų kalbos neįtikimai greitai, bet smulkių klaidelių dar nepajėgia išvengti.

— Ir mokėdama kalbą liks nuobodi kaip kelmas, — išrėkia jis. Seilės aptėškia damai veidą, bet ji neatšlyja. Ramiai pritūpia ir lieka žemai nusilenkusi.

Karalius pasižiūri į ją dar kartą, bet atsistoti nepasiūlo. Palikęs damą nepatogioje pozoje pasisuka į mane.

— Man patinka stebėti turnyrą, nes nieko daugiau man nelieka, — su kartėliu ištaria. — Jūs nežinote, kad buvau šauniausias. Nugalėdavau visus varžovus. Ne vieną kartą — visus. Jodavau užsimaskavęs, todėl niekas nedarė man nuolaidų. Tačiau net ir kaudamiesi iš visų jėgų, vis tiek būdavo sutriuškinti. Buvau Anglijos čempionas. Galėdavau neįveikiamas kautis visą dieną, pralaužti tuzinus šarvų. Ar supranti tu, neišmanėle?

Sukrėsta linkteliu, nors, tiesą sakant, piktos jo greitakalbės beveik nesupratau. Bandau nusišypsoti, bet mano lūpos dreba.

— Niekas negalėjo manęs įveikti, — tvirtina jis. — Niekada. Nė vienas riteris. Buvau puikiausias riteris Anglijoje, galbūt netgi pasaulyje. Buvau nenugalimas, galėjau jodinėti visą dieną, šokti visą naktį, o kitą rytą auštant išjoti medžioklėn. Tu nieko neišmanai. Nieko. Ar aš turnyrų mėgėjas? Viešpatie, buvau riterių pažiba! Buvau minios numylėtinis, kiekvieno turnyro garbingiausias svečias! Kito tokio nebuvo! Buvau didžiausias riteris nuo Apvaliojo stalo laikų! Buvau legenda.

— Niekas, kas matė jus, to nepamirš, — kilsteldama galvą suburkuoja ledi Lail. — Jūs esate šauniausias riteris, kada nors įžengęs į areną. Netgi dabar nematau jums lygių. Nėra lygių. Niekas šiais laikais negali jums prilygti.

— Mmm, — suurzgia karalius ir nutyla.

Stoja ilga, nemaloni tyla, kurios neišsklaido joks veiksmas arenoje. Visi laukia, kol pasakysiu ką nors malonaus savo tylinčiam ir į kvapnias žoles ant grindų dėbsančiam vyrui.

— Oi, stokitės, — mesteli karalius ledi Lail. — Seni jūsų keliai susirakins, jeigu ilgai šitaip stovėsite.

— Turiu laišką, — tyliai sakau, norėdama nukreipti pokalbį saugesne tema.

Jis atsisuka į mane, bando nusišypsoti, bet matau, kad erzinu jį savo akcentu, savo stringančia kalba.

— Turite laišką, — šiurkščiai pamėgdžioja jis.

— Nuo princesės Elžbietos, — sakau.

— Ledi, — atsako jis. — Ledi Elžbietos.

Padvejojusi klusniai pakartoju:

— Ledi Elžbietos. — Išsitraukiu savo brangųjį laišką ir jam parodau. — Ar ji gali čia atvykti? Gyventi su manimi?

Karalius išplėšia laišką iš mano rankos, ir aš vos susilaikau nešokusi jo atimti. Noriu jį pasilikti. Tai pirmas laiškas nuo mano mažosios podukros. Karalius prisimerkęs pasižiūri į jį, tada spragteli pirštais pažui, kad paduotų akinius. Jis užsideda juos, bet prisidengia nuo minios, kad paprasti žmonės nesuprastų, jog Anglijos karalius praranda regėjimą. Jis permeta akimis raštelį, tada kartu su akiniais paduoda pažui.

— Čia mano laiškas, — tyliai perspėju.

— Atsakysiu už jus.

— Ar ji galės atvykti pas mane?

— Ne.

— Jūsų prakilnybe, prašau!

— Ne.

Dvejoju, bet kieto mano brolio kumščio užgrūdintas užsispyrimas, irzlus ir išpaikintas vaikas kaip šitas karalius, ragina mane kovoti.

— Kodėl gi ne? — paklausiu. — Elžbieta rašo man, prašo manęs, o aš noriu ją pamatyti. Kodėl ne?

Henrikas pakyla ir atsirėmęs į sosto atkaltę pažvelgia į mane iš viršaus.

— Jos motina buvo tokia nepanaši į jus visais atžvilgiais, kad mergaitei nederėtų prašytis jums į draugiją, — tiesiai rėžia karalius. — Jeigu ji būtų mačiusi savo motiną, niekada nesiprašytų pas jus. Taip jai ir perduosiu.

Henrikas nusileidžia laiptais iš mano ložės ir nušleivoja per areną į savąją.